viskas ko nekenčiu.

Turėtumėt žinoti, kaip atrodo laidotuvės.

Dažniausiai būna iki skausmo šalta
Ir vėjas drasko gedulo švarkus.
Lietus savižudiškai dūžta į asfaltą,
O žmonės sako: “Mirusiojo verkia pats Dangus”.

Bet niekas niekada per laidotuves nežiūri į dangų

Vieni galvoja apie savo laikinumą,
Kiti apie namuose paliktus vaikus,
Tretieji apie kalijų brangumą,
O artimiausi meldžias: “Ką darysiu, kai tavęs šalia nebus?”

Bet niekas niekada per laidotuves nežiūri į dangų

Nulenkę nuolankiai prieš Mirtį galvas,
Nudelbę žemėn drėkstančias akis,
Jie žiūri į žvakes, vainikus, kalijas,
Į kapo duobę, į savo širdis.

Bet niekas niekada per laidotuves nežiūri į dangų

O kas, jeigu gyviesiems verkiant
Tiesiai virš kapo, iš už debesies
Vėlė jiems šypsos, moja atsisveikinant?..

To žmonės niekaip nesužino, nes

Niekas
Niekada
Per laidotuves
Nežiūri
Į dangų

,,Tavo akys ant manęs, ir tuojau nebebus manęs. Kaip debesys nyksta ir praeina, taip kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus… štai dabar pelenuose užmigsiu, o jei manęs rytą ieškosi, nebebus manęs. Tariau puvėsiams: tėvas mano esi, mano motina ir sesuo; kirminams: kapas yra mano namai, ir tamsybėse pasiklojau savo lovą.”